mantačyti

×mantãčyti, -ija, -ijo (brus. мaнтaчыць) 1. intr. klaidinti, suvedžioti, apgaudinėti: Tu mantãčiji, t. y. nė prisakai, nė atsakai; prižadi, o neduodi J. | refl.: Kad duodi, tai duok, nemantãčykis, – sako tam, kas duoda ir atima J. Vieną kartą sakys „parduoti“, kitą kartą sakys „neparduod“, tai mantãčijas J. 2. tr. Ggr mankštinti, manginti: Mantãčyte sumantãčija, t. y. suka J. Mantãčijo narius, kol beatitaisė koją Šts. \ mantačyti; sumantačyti